2026-11-06 12:00:00
FINANSAVIMAS
Pinigų yra, bet reikia mokėti juos pritraukti: ko Latvija gali pasimokyti iš Lietuvos?
Latvijoje dažnai kalbame apie finansavimo trūkumą ir bankų atsargumą skolinant. Tačiau ar problema visada yra pinigų neprieinamumas? Galbūt ne mažiau svarbus klausimas yra tai, kaip plačiai verslininkai įvertina įvairias kapitalo pritraukimo galimybes.
Kol Latvijoje banko paskola vis dar dažnai suvokiama kaip pagrindinis finansavimo sprendimas, Lietuvoje nekilnojamojo turto vystytojai vis aktyviau naudojasi ir sutelktinio finansavimo platformomis. Be to, jos nebėra tik atsarginis variantas tais atvejais, kai bankas atsisako suteikti paskolą, o yra įmonių ilgalaikės finansavimo strategijos dalis.
Lietuvos pavyzdys rodo, kokį reikšmingą vaidmenį šis finansavimo modelis gali atlikti ekonomikoje. Pritraukusi apie 280 milijonų eurų finansavimo, Lietuva jau 2024 m. užėmė penktąją vietą Europos sutelktinio finansavimo rinkoje. Savo ruožtu 2025 m. Lietuvoje per sutelktinio finansavimo platformas buvo pritraukta jau 380 milijonų eurų, o 2026 m. ši apimtis galėtų pasiekti net 450 milijonų eurų. Tuo tarpu Latvijoje šios finansavimo priemonės potencialas dar nėra iki galo išnaudotas.
Pritraukiant finansavimą svarbi ne tik palūkanų norma
Įsivaizduokime nekilnojamojo turto vystytoją, kuris rado tinkamą žemės sklypą naujam gyvenamajam projektui. Kad galėtų pasinaudoti šia galimybe, finansavimo jam reikia gana greitai. Tačiau banko paskolos vertinimas, dokumentų parengimas ir derinimas gali užtrukti kelis mėnesius. Per tą laiką sklypą gali įsigyti kitas investuotojas arba gali pasikeisti projekto išlaidos.
Ryškus pavyzdys, kaip aktyviai investuotojai domisi perspektyviomis Rygos teritorijomis, yra neseniai įvykęs sandoris dėl „Skonto“ stadiono. Kol Latvijoje dar buvo svarstoma galimybė ten įrengti nacionalinį futbolo stadioną, Estijos vystytojas „Invego“ susitarė dėl turto įsigijimo, ateityje ketindamas teritoriją paversti nauju urbanistiniu kvartalu. Tokie pavyzdžiai primena, kad nekilnojamojo turto rinkoje svarbi ne tik gera idėja, bet ir gebėjimas laiku priimti sprendimą bei užsitikrinti reikiamą kapitalą.
Būtent tokiose situacijose sutelktinis finansavimas gali suteikti esminių pranašumų. Jis leidžia vystytojams tam tikrais atvejais greičiau pritraukti reikiamą kapitalą ir lanksčiau pritaikyti finansavimo grafiką prie projekto vystymo eigos.
Pavyzdžiui, statant daugiabutį, visų projekto įgyvendinimui reikalingų lėšų iš karto nereikia. Iš pradžių lėšų reikia žemei įsigyti ir projektavimui, vėliau statyboms ir apdailai. Sutelktinio finansavimo platformos leidžia kapitalą pritraukti keliais etapais, atsižvelgiant į faktinius poreikius. Tai reiškia, kad vystytojui nereikia mokėti palūkanų už visą projekto biudžetą jau nuo pirmos dienos.
Lietuvoje šiuos pranašumus vertina ir dideli bei patyrę nekilnojamojo turto vystytojai, kuriems prieinamas tradicinis bankų finansavimas. Jie vis dažniau įvertina kelis kapitalo šaltinius jau projekto planavimo pradžioje. Svarbi ne tik mažiausia palūkanų norma, bet ir bendros finansavimo sąnaudos, jo gavimo greitis ir lankstumas.
Keičiasi ir investuotojai: į platformas ateina didesnis kapitalas
Kad įmonės galėtų pritraukti finansavimą, reikia investuotojų, pasirengusių investuoti savo lėšas. Ir šiuo požiūriu sutelktinio finansavimo rinkoje matyti reikšmingų pokyčių.
Dar neseniai šios platformos daugiausia buvo siejamos su privačiais asmenimis, investuojančiais kelis šimtus ar tūkstančius eurų. Dabar vis didesnį susidomėjimą rodo ir pasiturintys investuotojai bei įmonės, ieškančios galimybių efektyviau panaudoti laisvą kapitalą.
Tai patvirtina „Profitus“ duomenys. Per metus privačių asmenų, t. y. VIP investuotojų, kapitalas platformoje išaugo nuo 7,1 iki 25,9 milijono eurų, arba daugiau nei tris kartus. O įmonių investuotas kapitalas padidėjo beveik septynis kartus: nuo 2,3 iki 15,6 milijono eurų.
Pavyzdžiui, laisvų lėšų turinti įmonė gali pasirinkti jų nelaikyti vien banko sąskaitoje ar indėlyje, o dalį investuoti į kelis nekilnojamojo turto projektus. Tai leidžia diversifikuoti investicijų portfelį ir potencialiai gauti papildomų pajamų, kartu prisiimant ir didesnę riziką nei tradicinių banko indėlių atveju.
Dideliems investuotojams svarbi ne tik konkretaus projekto siūloma grąža, bet ir investicijos terminas, užtikrinimo priemonės, projektų kokybė bei galimybė prognozuoti būsimus pinigų srautus. Šie reikalavimai skatina tobulėti ir pačias sutelktinio finansavimo platformas.
Kodėl Lietuvai tai pavyksta, o Latvija vis dar atsilieka?
Vienas svarbiausių skirtumų tarp abiejų šalių yra požiūris į finansavimo pritraukimą. Lietuvoje nekilnojamojo turto vystytojai vis dažniau jau projekto pradžioje įvertina, kaip derinti banko paskolas, sutelktinį finansavimą ir kitus kapitalo šaltinius. Finansavimo pritraukimo greitis ir lankstumas ypač svarbūs nekilnojamojo turto vystytojams, norintiems pasinaudoti augančios rinkos teikiamomis galimybėmis. Latvijoje alternatyvių sprendimų neretai ieškoma tik tada, kai banko finansavimo gauti nepavyksta arba jo sąlygos netinka.
Tačiau, mano nuomone, tokį požiūrį reikia keisti. Jei įmonė pradeda ieškoti kitų finansavimo šaltinių tik po kelių mėnesių derybų su banku, ji jau yra praradusi laiko ir investavimo galimybių.
Skirtumai matyti ir nekilnojamojo turto rinkoje. Lietuvoje per pastaruosius metus būsto kainos ir sandorių aktyvumas augo gerokai sparčiau nei Latvijoje. Viena iš priežasčių yra kapitalo antplūdis, aktyvesnis rinkos dalyvių požiūris į finansavimo pritraukimą ir didesnis pasirengimas prisiimti riziką.
Latvijos rinka turi prielaidų tolesniam augimui: palyginti prieinamos turto kainos, didėjantis skolinimo aktyvumas ir užsienio investuotojų susidomėjimas. Vis dėlto, norint visapusiškai išnaudoti šį potencialą, reikia ne tik kapitalo, bet ir pasirengimo naudotis įvairiomis finansavimo priemonėmis, leidžiančiomis laiku priimti sprendimus ir operatyviai veikti.
Lietuvos patirtis rodo, kad sutelktinis finansavimas gali tapti reikšminga nekilnojamojo turto rinkos plėtros priemone. Latvijai nebūtina pakartoti savo pietinių kaimynių patirties, tačiau verta perimti vieną esminį principą: finansavimo alternatyvas reikia įvertinti jau projekto planavimo pradžioje, o ne tik tada, kai bankas pasako „ne“.
Straipsnio nuoroda čia.






