Šiandien Arvydas Avulis vadinamas vienu sėkmingiausių šalies verslininkų, kurio vystomi nekilnojamojo turto projektai pastebimai pakeitė Vilniaus veidą. Tačiau pats verslininkas prisipažįsta: buvo laikas, kai pusę metų neuždirbo nė cento, teko gyventi su apsauga namuose, o kai kurie verslo sprendimai kainavo milijonus, rašoma „Profitus“ pranešime žiniasklaidai.

Tinklalaidėje „Pokalbiai apie pinigus“ su sutelktinio investavimo platformos „Profitus“ rinkodaros vadove Migle Grybiniene nekilnojamojo turto bendrovės „Hanner“ įkūrėjas A.Avulis kalbėjosi apie kelią į sėkmę, didžiausias verslo nesėkmes, viešbutį Venecijoje ir svajonę Lietuvoje pastatyti tokį pastatą, kuris primintų vieną įspūdingiausių pasaulio architektūros simbolių.

„Tai buvo sunkiausias laikotarpis gyvenime“

Šiandien A.Avulis gali sau leisti imtis dešimčių milijonų eurų vertės projektų, tačiau tokia sėkmė neatėjo lengvai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę galimybių kurti verslą netrūko, tačiau nebuvo svarbiausio – patirties. Todėl, kaip prisimena pats A.Avulis, pirmieji bandymai baigėsi viena nesėkme po kitos.

Anot A.Avulio, tas laikotarpis buvo vienas sunkiausių gyvenime. Vis dėlto būtent tokie etapai ugdo savybę, be kurios versle būtų neįmanoma išsilaikyti, – atkaklumą.

„Įsivaizduokite, pusę metų aš nieko neuždirbau. Buvo visiškas minusas, o valgyti norisi kiekvieną dieną. Nebuvo taip, kad turėtum kažkokį kapitalą, iš kurio galėtum kurti verslą. Viską reikėjo daryti iš to, ką turi – turi, darai, neturi, negali. Tas laikotarpis buvo pats sunkiausias gyvenime, reikėjo labai didelio atsparumo. Sunku nepasiduoti, kai nesiseka. Galiausiai pradedi galvoti, koks tu esi nevykėlis, tad svarbu tam nepasiduoti“, – atvirauja A.Avulis.

Teko miegoti su ginklu

Tiesa, ilgai laukta sėkmė A.Avuliui vis vien atėjo kartu su išbandymais. O šie šiandien jau atrodo sunkiai įsivaizduojami – 90-ųjų Lietuvoje augantis verslas reiškė ir kitą realybę: nusikalstamų grupuočių dėmesį, su kuriuo teko susidurti ir jam.

„Kol verslas nesiseka, į tave niekas nežiūri, bet kai pradeda sektis, labai greitai atsirasdavo tokių berniukų, kurie sakydavo: žiūrėk, nėra labai saugu gyventi dabar, o mes tau galime garantuoti saugumą. Reikia susimokėti. Bet aš pasakiau, kad nenoriu mokėti ir pats pasirūpinsiu savo saugumu“, – pasakoja jis.

Paklaustas, nejaugi po tokio pareiškimo reketininkai ir paliko jį ramybėje, A.Avulis tik šypteli. „Aišku, jie taip lengvai neatstojo. Kai iškilo reali grėsmė, suradau valstybės apsaugoje dirbusius žmones, kurie galėjo mane apginti. Jie vieną parą dirbdavo tarnyboje, dvi turėdavo laisvas. Taip išėjo, kad vienomis dienomis jie oficialiai saugodavo premjerą, o laisvomis dienomis saugodavo mane“, – prisimena verslininkas ir priduria, kad apsaugos darbuotojui teko net gyventi jo namuose.

„Turėjome atskirą patalpą, kur jis miegodavo ir gyvendavo. Bet ir pats turėjau ginklą savigynai. Tiesą sakant, ne koks gyvenimas, kai visą laiką žinai, kad namuose gyvena apsauginis, o prie lovos padėtas ginklas. Malonumas – vidutinis“, – atvirauja A.Avulis.

Nusprendė rizikuoti net 20 mln. eurų

Nieko keisto, kad po ne vieno išbandymo A.Avulis versle tapo gerokai atsparesnis, o kartu keitėsi ir jo požiūris į riziką. Anot jo, šiandien jis jau puikiai žino, kad siekiant sėkmės versle svarbiausia ne išvengti rizikos, o išmokti ją įvertinti. Toks požiūris jį atvedė ir iki vieno ambicingiausių projektų – viešbučio Venecijoje.

„Prieš porą metų gavau pasiūlymą statyti viešbutį Venecijoje. Skamba labai įspūdingai, bet vien už žemę ir statybos leidimą reikėjo sumokėti 20 milijonų eurų. O juk verslo Italijoje patirties pas mane – nulis. Apie ją žinojau tik tiek, kiek buvau matęs filmuose apie mafiją, tad svarstymų tikrai nestigo“, – šypteli jis.

Vis dėlto abejonės A.Avulio nesustabdė. Šiandien jo viešbutis Venecijoje jau priima svečius. Paklaustas, kaip priima sprendimus, kai ant kortos pastatytos tokios sumos, verslininkas sako pirmiausia atsakantis sau į vieną klausimą. Anot jo, ši taisyklė galioja ne tik versle – prieš priimant bet kokį rizikingą sprendimą svarbu įsivertinti, ar būsi pasiruošęs susitaikyti su blogiausiu scenarijumi.

„Mano logika buvo tokia: ar man prarasti 20 milijonų labai skauda, ar neskauda? Priėmiau sprendimą rizikuoti ir daryti. Viešbutis jau atidarytas. Tai reiškia, kad nepraradau – viskas gerai“, – sako A.Avulis ir priduria, kad šiandien didžiausią motyvaciją jam suteikia jau nebe uždirbti pinigai. Kur kas labiau traukia projektai, kurie verčia išeiti iš komforto zonos ir išbandyti save.

Pokalbio metu A.Avulis prisiminė ir didžiausią savo karjeros nesėkmę – nugriautą prekybos centrą Kijeve. Kaip po tokio smūgio jam pavyko atsitiesti ir kodėl šiandien šią istoriją jis vadina viena svarbiausių savo pamokų?

Dar viena neįgyvendinta svajonė

Vis dėlto nors įgyvendintų projektų sąrašas jau įspūdingas, pats A.Avulis jo dar nelaiko baigtu. Pokalbio metu jis prisipažino svajojantis, kad Lietuvoje kada nors atsirastų pastatas, prilygstantis vienam įspūdingiausių pasaulio architektūros simbolių – Singapūre esančiam „Marina Bay Sands“.

„Mano nuomone, tai įspūdingiausias pastatas pasaulyje ir tikrai norėčiau, kad kažkas panašaus kada nors atsirastų Lietuvoje“, – sako A.Avulis.

„Tik, aišku, mūsų žiemos labai šaltos, ir baseinas virstų čiuožykla“, – juokdamasis priduria jis.