Miglė Grybinienė. Paradoksas lietuvių sąskaitose

2026-ieji Lietuvos gyventojams atnešė ir daugiau finansinės laisvės, ir savotišką paradoksą. Antrosios pensijų pakopos reforma į gyventojų rankas grąžino milijardus eurų, bankuose laikomų santaupų dar padaugėjo, tačiau tuo pat metu infliacija vėl priartėjo prie 6 proc. Pinigų turime daugiau. Dabar klausimas – ką su jais daryti?

Vienas pasirinkimas vis dar labai artimas daugeliui lietuvių: nieko nedaryti. Laikyti pinigus sąskaitoje, kur juos matome ir bet kada galime pasiekti. Santaupos mums asocijuojasi su saugumu, o jį esame įpratę vertinti labai paprastai: jei nepraradau nė euro, vadinasi, nieko nepraradau.

Tačiau būtent čia slypi viena sunkiau pastebimų finansinių iliuzijų. Sąskaitoje pinigų gali būti tiek pat, nors tai, kiek už juos galime nusipirkti, jau pasikeitė.

Tad čia metas sustoti ir pažiūrėti, ką tai reiškia šiandien.

Liepą metinė infliacija Lietuvoje siekė 5,9 proc. Jei toks kainų augimas išliktų visus metus, šiandien 10 tūkst. eurų kainuojančiam prekių ir paslaugų krepšeliui po metų reikėtų maždaug 10 590 eurų. Tie patys 10 tūkst. eurų sąskaitoje po metų niekur nedingtų, tačiau šiandienos pinigais jų perkamoji galia būtų maždaug 557 eurais mažesnė.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad pinigų banko sąskaitoje laikyti nereikėtų. Finansinė pagalvė tam ir reikalinga – jei pinigų prireikia rytoj, jie turi būti lengvai pasiekiami. Tačiau finansinė pagalvė ir visos mūsų santaupos nėra tas pats.

Ir čia atsiranda kur kas nepatogesnis klausimas: kada saugodami pinigus iš tiesų pradedame juos prarasti?

Pirmieji duomenys siunčia signalą

O čia įdomų kontekstą suteikia antrosios pensijų pakopos reforma. Ji leidžia pažvelgti, ką esame linkę daryti su į rankas patekusiais pinigais. Per pirmąjį metų ketvirtį iš kaupimo pasitraukė 514 tūkst. žmonių, kuriems išmokėta apie 2,9 mlrd. eurų. Didžioji dalis šių išmokų gyventojus pasiekė balandį. O jau gegužės pabaigoje Lietuvos namų ūkiai kredito įstaigose iš viso laikė 30,3 mlrd. eurų, iš kurių beveik tris ketvirtadalius – 22 mlrd. eurų – sudarė vienadieniai indėliai.

Žinoma, šie skaičiai neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad būtent iš pensijų fondų atsiimtos lėšos nusėdo bankų sąskaitose, tačiau bendras vaizdas gerai atskleidžia mūsų finansinius įpročius – didžiulę dalį santaupų esame linkę laikyti pasiekiamas iš karto, nors vargu ar visų jų mums gali prireikti rytoj.

Keli tūkstančiai eurų, atidėti netikėtai sugedus automobiliui, ir keli tūkstančiai, kurių neprireiks artimiausius dešimt metų, sąskaitoje atrodo vienodai. Tačiau finansine prasme – ne. Pirmiesiems svarbiausia būti pasiekiamiems. Antriesiems gyvybiškai svarbus tampa ir laikas.

Tad ką su jais daryti, kad jie neprarastų savo vertės?

Lietuvoje atsakymas į šį klausimą ilgą laiką buvo gana nuspėjamas – nekilnojamasis turtas. Kurioziška, esame gerokai atsargesni, kai kalbame apie finansines investicijas, tačiau drąsesni, kai ta pati investicija turi sienas ir stogą. Kad lietuviai į nekilnojamąjį turtą žiūri kaip į investiciją, rodo ir statistika – Lietuvos banko duomenimis, vien Vilniuje apie 40 proc. būstų perkama ne savo reikmėms.

Vis dėlto nuosavas nekilnojamasis turtas, nors ir atrodo saugus bei apčiuopiamas, iškelia gana aukštą kartelę – jam reikia nemažo kapitalo. Jei vidutinė iš antrosios pensijų pakopos pasitraukusiam gyventojui išmokėta suma siekė apie 5,4 tūkst. eurų, o devynios iš dešimties išmokų nesiekė 10 tūkst. eurų, akivaizdu, kad būstui tokių pinigų dažniausiai neužteks.

Ir čia atsiranda paradoksas: jei investavimą pirmiausia siejame su nekilnojamojo turto įsigijimu, gali atrodyti, kad belieka toliau kaupti. Visgi kol laukiame, kada santaupos taps „pakankamos“ tokiai investicijai, jos po truputį praranda perkamąją galią.

Tuo labiau, kad pati „pakankamos“ sumos riba šiandien yra gerokai sąlygiškesnė. Tarp „dar tik taupau“ ir „jau galiu investuoti“ nebėra tokios aiškios takoskyros. Pradėti galima ir nuo mažesnių sumų, o pasirinkimų – ne vienas: fondai, obligacijos ar akcijos. Tiems, kuriems artimesnė nekilnojamojo turto rinka, viena iš galimybių – sutelktinis finansavimas. Jis leidžia mažesnėmis sumomis finansuoti su nekilnojamuoju turtu susijusius verslo projektus ir dar prieš investuojant matyti konkrečiam projektui siūlomą palūkanų normą bei terminą.

Aišku, kur laikyti ar investuoti santaupas, kiekvienas sprendžiame pagal savo situaciją. Tačiau jei pinigus sąskaitoje laikome dėl saugumo, beveik 6 proc. infliacija verčia į jį pažvelgti kiek kitaip: suma sąskaitoje gali nesikeisti, nors tai dar nereiškia, kad nieko neprarandame.

Nieko nedaryti irgi yra finansinis sprendimas. Ir jis turi savo kainą. Tad galbūt klausimas šiandien jau kitas – ką iš tiesų vadiname finansiniu saugumu?

Straipsnio nuoroda: https://www.lrt.lt/naujienos/verslo-pozicija/692/3033231/migle-grybiniene-paradoksas-lietuviu-saskaitose